Tegul griūna

Arba kodėl švietimo sistemoje nematau ateities

Šį straipsnį rašau iš gimnazisto perspektyvos, bet manau, kad visiems suprantama, jog problemų jau nebereikia rodyti iš vidaus. Norint pamatyti kas yra blogai, užtenka atsiversti bet kokią žiniasklaidos priemonę ir pamatyti straipsnius apie egzaminų neišlaikymą, +10 balų, vadovėlių trūkumą, mokytojų deficitą, mokyklų trūkumą Vilniuje, kuris atėjo taip netiktai kaip rugsėjo 1, et merda¹.

Su kiekvienais metais jaučiu vis didesnį prastėjimą. Sutapimas ar ne – su kiekvienais metais vis daugiau reformų (na, aišku, biurokratams dirbti tikrai reikia), bet kažkaip visos jos padaro situaciją tik blogesne, nei buvo iki šiol.

Pavyzdžiui, pagarsėjusi gyvenimo įgūdžių programa. Visoje Lietuvoje skambėjo apie joje esančią (o gal ir nesančią) genderistinę ideologiją, LGBTQ+PYDERAI² propagandą ir t.t. Ar visa tai buvo? Tai aišku, kad ne. Faktiškai nebuvo nei LGBT paminėjimo, nei lytinio švietimo, ir tikrai galiu sakyti, kad šiose 45min per savaitę apskritai neišmokau nieko. Emocinės, psichologinės ir dar kitokios veiklos atrodo labiau, kaip užimtumo, negu realiai naudingas turinys. Po šių pamokų laikas jautėsi tiesiog iššvaistytas. Tikrai norėjau padėti šeimų maršo idijotams³, kad šis dalykas dar būtų panaikintas prieš įsibėgėjimą. Be to, įdomu kiek pinigų tam buvo išleista… (Viešpirkiai)

Dar viena švietimo naujadara – ugdymas karjerai. Labai naudinga pamoka, ypač mokiniams, kurių ateitis jau yra aiški, telieka pasirinkti tikslią programą ir universitetą iš sąrašo. O kaip apie dar neapsisprendusius? Nors teoriškai pabaigę pusmetį visi užpildė savo pasirinkimus, taip buvo tik ant popieriaus. Ši reforma, nors su gerais tikslais, neveikia. Neįmanoma 30 mokinių grupės išmokinti kiekvienam individualaus dalyko.

Ką galima kalbėti apie menus, kurių metu išmokau apie 2 pamokas informacijos (per mokslo metus), pilietiškumą, apie kurį sužinojau daugiau skaitydamas LRT ir Delfi, muziką, kurios metu atlikau tiek daug serverių naujinimų ir sutvarkiau didžiąją dalį savo failų?

Pasakysiu paprastai ir aiškiai – mūsų švietimo sistema yra prikrauta beprasmio šūdo, o jo atsikratyti – neįmanoma. Jeigu dažnai skaitote žiniasklaidą, žinote, kad planuojama atsisakyti rusų kalbos (kaip antros užsienio). Klausimas paprastas – ką daryti su mokytojais? Įsivaizduokite, kas atsitiktų, jeigu šias paminėtas beprasmybes panaikintume ir skirtume visą dėmesį pagrindiniams dalykams? Dar tą pačią darbo dieną į susitikimą su švietimo ministre atvažiuotų užimtumo tarnybos (liaud. darbo biržos) direktorė! Norint atrodyti dirbant labai paprasta pridėti, bet tik pabandyk atimti…

Taip mes švietimo sistemoje užmiršome pačią svarbiausią dalį – švietimą. Prioritetas skiriamas viskam, kas nėra mokiniui reikalingiausi dalykai. Sakome, kad paaugliai dar nežino kokių žinių jiems reikės, nors jie puikiai supranta, ko jie nenaudos likusį gyvenimą. Tai dar labiau demotyvuoja nuo akademinio mokymo(si). Dabar suprantu, kodėl privačioms mokykloms Lietuvoje keliami tokie pat absurdiški reikalavimai. Negalima turėti efektyvios ir neefektyvios sistemos šalia, abi turi būti neefektyvios.

Vienintelis būdas išeiti iš šio durnių laivo – staigi katastrofa. Todėl ir noriu pasakyti – tegul griūna visa švietimo sistema – nė kiek negaila. Tikėkimės, kad bent jau statant nuo nulio dėmesys bus skiriamas laivo konstrukcijai, o ne dažams.

1. Et merda – lotyniška frazė, pažodžiui reiškianti „ir šūdas“. Vartojama šaržuotai ar sarkastiškai, vietoje „et cetera“ – „kiti dalykai“ dažnai norint pabrėžti, kad prie jau blogos situacijos dar prisideda kažkas nemalonaus ↩︎
2. Š. maršo išsigalvojimų šaržas. Išvadinus straipsnio autorių homofobu gautųsi oksimoronas* ↩︎
3. Teisingos rašybos jie nenusipelnė ↩︎